EN

Einšteiną stoties rajone nupiešęs EttoJa: „Gatvės menu siekiu kurti naują istoriją“

2021-10-21

Vilniaus stoties rajone, Šopeno gatvėje, esančio pastato sieną neseniai papuošė Einšteiną vaizduojantis piešinys. Tai – „Erasmus+“ SIENA: „Niekada nevėlu____“, kuriai gimti bendromis pastangomis padėjo programa „Erasmus+“ ir „Open Gallery“. Apie idėjas, gatvės meną, žmones ir miestą kalbamės su kūrinio autoriumi Artur Širin, taip pat atpažįstamu EttoJa vardu.

 

Net aštuonerius savo gyvenimo metus skyrėte architektūrai – studijavote, dirbote. Kaip darnios architektūros, urbanistikos principų išmanymas padeda jums kurti gatvės meną?

Aš mokiausi urbanistikos, mokiausi kontekstualumo. Aš tą architektūrą širdimi jaučiu, todėl siekiu daugiau nei vien piešinį ant sienos „užlipinti“. Man svarbu, kad kūrinys derėtų prie aplinkos, maksimaliai į ją integruotųsi. Architektūros žinios padeda meninę išraišką priderinti prie miesto peizažo.

Ir Einšteino atveju viskas apgalvota. Ir fono nėra neatsitiktinai. Norėjau išsaugoti sienos veidą. Mano piešiniai pakankamai ryškūs patys iš savęs, todėl, pavyzdžiui, linijos yra plaukiojančios. Jos veikia išvien su erdve, ne grubiai į ją įsirėžia, bet įsilieja. Aš norėjau visus elementus taip integruoti, kad atrodytų kuo natūraliau, tarsi piešinys ten ir buvo. Pavyzdžiui, šešėliai nuo medžių labai ryškią dieną – jie irgi sukuria formą, kažkokį juodumą užduoda, bet siena persimato. Todėl labai svarbu, kad persimatytų ir šio pastato siena, matytųsi jos tekstūra ir faktūra, taip piešinys išlieka gyvas.

Bendradarbiaudama su „Open Gallery“ programa „Erasmus+“ paskelbė atvirą konkursą menininkams ir kvietė siūlyti idėjas, kurios atkreiptų visuomenės dėmesį į programos „Erasmus+“ kuriamas galimybes patiems įvairiausiems žmonėms – skirtingo amžiaus ir išsilavinimo, socialinio statuso. Taip pat šia žinute žmonės turėtų būti paskatinti paimti gyvenimo vairą į savo rankas ir nepraleisti savo gyvenimo šanso, sugebėti įžvelgti galimybes, kurios visus supa kiekvieną dieną.  Ar galite daugiau papasakoti apie savo meninę idėją?

Jaunas kūnas, senas veidas, bet protas – žvitrus ir atviras naujoms idėjoms bei galimybėms, atviras mylėti, keliauti, mokytis, gyventi. Toks yra šis „Erasmus+“ SIENOS“ Einšteinas. Jis primena, kad niekada nevėlu imtis naujų dalykų. Todėl ir pavadinimas kūrinio toks, „Niekada nevėlu _____“ – galima įrašyti savo variantą.

Kurdamas Ieškojau ikoniško veido, vaizdinio – kaip Merilyn Monroe Andy Warholo kūrinyje. Einšteinas irgi yra ikona, be to – mokslininkas. Nors Einšteinas didžiausius gyvenimo atradimus padarė būdamas jaunas, apie 30 metų, žmonės jį pažįsta vyresnį. Tai tik dar labiau sustiprino idėjos koncepciją, kai veidą pasirinkau rodyti vyresnio amžiaus, bet kūnas liko jaunuolio. Tai leido parodyti jaunystės širdyje idėją. Svarbūs ir kiti elementai, kurie gali būti laikomi „kliše“, bet bendroje kompozicijoje pasiteisino: tatuiruotės, grandinėlė, plaukiko iš Majamio, „surferio“, marškinėliai. Mano Einšteinas yra pusiau hipis, pusiau hipsteris, bet nedėvi šiais laikais madingų „oversize“ drabužių – siekiau šiek tiek šiltesnio įvaizdžio.

Esate minėjęs, kad turėjote stiprią intenciją piešiniu papuošti būtent šį Šopeno gatvėje esantį daugiabutį. Ar ši vieta jums išskirtinė, galbūt turite asmeninį ryšį, istoriją?

Mes su draugais, būdami dar paaugliai, labai dažnai lankėmės kompiuterių klube, kuris buvo įsikūręs šalia. Iš esmės, mes visą laiką kursavome aplink šitą pastatą. Prisipažinsiu, savo laiku tikrai ne vieną piešinį esame ant jo palikę. Man ši vieta išties kelia šiokius tokius sentimentus.

Bet, sakysiu atvirai, aš visada norėjau padaryti matomą darbą. Esu sukūręs daugybę piešinių interjere, biuruose, didesniuose holuose, bet, tiesą pasakius, mažai kas juos mato. Taip, esu nupiešęs ne vieną piešinį ant pastatų, pavyzdžiui, Kražiuose. Smagu, kad informacija pasklido, buvo publikuotas ne vienas straipsnis apie tai, piešinys yra įtrauktas į turistinį maršrutą, spausdinamas lankstinukuose, tačiau realiai yra mažai matomas. Atrodo, aš darau tiek daug, bet vis tiek negaliu pasiekti žmonių, auditorijos.

Aš noriu kurti miestui, žmonėms. Ir aš būtinai norėjau čia kurti, kad tiesiog pagaliau iki jų prisibelsčiau.


Ar esate patenkintas savo kūriniu?

Kaip užduotį atlikęs, aš esu 100 proc., 200 proc. patenkintas. Siekiau iškomunikuoti socialinę „Erasmus+“ žinutę apie lygias galimybes visiems. Aš sėdėjau ir ganėtinai ilgai apie tai mąsčiau, kūriau eskizus.

Tačiau šį darbą sąmoningai kūriau tokį, kad jis būtų suprantamesnis masėms, visuomenei. Mano, kaip menininko, užduotis yra padaryti kuo tiesmukiškesnį, kuo aštresnį darbą, tačiau, šiuo atveju, turėjau labai pasverti. Aš turiu truputėlį įtikti, bet ir truputėlį įgelti.

Jei manęs niekas neribotų, aš eičiau visai kitu keliu, žymiai abstraktesniu. Ilgą laiką savo kūrybiniame kelyje buvau nusistatęs apskritai veidų nevaizduoti, nes tai yra pats paprasčiausias kelias, pats lengviausias. Piešiant veidą ir ypač – akis, yra lengviausia prisibelsti į žiūrovo širdį. Nes kai vaikas gimsta, jis iš karto mato veidą. Visą gyvenimą žmonės mato veidus. Bet, Einšteino atveju, aš tyčia nusileidau šiam principui. Nes piešinys skirtas perteikti žinutę platesniam kontekstui.

O kas, jūsų manymu, yra geras gatvės meno kūrinys? Kas apibrėžia kokybę?

Realiai, profesionalai tai mato. Bet tai net ne meninio profesionalumo klausimais. Aš tą dar studijų metais pastebėjau: arba tai jauti, arba ne. Prilyginkime šitą jausmą humoro jausmui. Arba jį turi, arba ne.

Aš skirstyčiau gatvės meno kūrinius į naivius arba sąžiningus. Kuo piešinys arčiau visuomenės idealų, tuo jis naivesnis. Tačiau tą patį objektą, pavyzdžiui, visuomenės veikėją, poetą, patriotą, politiką, galima atvaizduoti taip, kad jis puikiai įsilies į aplinką ir nebus juokingas. Arba galima jį labai naiviai, paprastai tiesiog atvaizduoti ir tai bus labai prastas kūrinys. Tačiau labiau kalbu apie idėjų naivumą ar brandą. Gatvės mene idėjos yra svarbiausios, o kaip pavaizduota – jau antraeilis dalykas. Menininko idėjos gali būti labai brandžios, tik naiviai atvaizduotos. Tokį kūrinį laikyčiau geru.

Meistriškumas man – tai gebėjimas kurti maksimaliai užaštrinant, bet suprantamai. Dėl šios savybės, pavyzdžiui, gatvės menininkas Banksy‘is yra toks populiarus. Jis kalba nemaloniomis temomis, bet visi dalinasi jo darbais. Aš irgi dėl to jį vertinu.


Kas gali būti vadinama gatvės menu?

Visų pirma, atsirado graffiti, tai yra visai kas kita nei gatvės menas. Jis nevaržomas, laukinis, jį lydi jaunatviška energija. Tačiau už jo nėra stiprios idėjos. Jis labiau egoistinis ir skirtas asmens ar komandos populiarinimui. Gatvės menas yra gerokai brandesnis, atsižvelgia į kontekstą, vietą. Jis neša stiprią žinutę, demonstruoja visuomenės netobulumą ar sprendžia kitus klausimus. O muralizmas atsirado naujaisiais laikais. Tai užsakomasis menas, kuris yra suderintas su užsakovais, todėl menininkas neturi visiškos kūrybos laisvės.


Kaip jūsų paties gyvenime atsispindi žinutė, kuriai „Erasmus+“ SIENOS: „Niekada nevėlu____“ piešiniu padėjote pasiekti auditoriją?

Studijų metais labai norėjau išvažiuoti pagal programą „Erasmus+“, bet intensyviai dirbau, todėl neturėjau galimybės. Visada buvau gana arti žemės. Gana anksti pradėjau savarankišką gyvenimą be tėvų, susituokiau ir taip toliau. Tai nėra lengva – būti ir menininku, ir tėvu, ir vyru. Su pavydu žiūrėjau į grupiokus, kurie pasinaudojo galimybe.

Bet jau dirbant su architektais ir man pavyko išvažiuoti, pamatyti ir pasinaudoti galimybėmis. Mat būdamas tik pradedančiu architektu, kažkokiu mistiniu būdu patekau tarp žymių Lietuvos architektų, kurie vyko į Daniją. Labai didelį įspūdį paliko Kopenhaga. Būtent Kopenhagoje turbūt buvo pasėta ta sėkla, kai panorau eiti gatvės menininko keliu, o ne architekto. Mane įkvėpė daugybė piešinių mieste, bet geriausiai atsimenu vieną, kuris man iki šiol žiauriai patinka. Ant ilgos sienos atskirais kadrais buvo nupiešti gyvūnai. Greitai važiuojant, kadrai keitėsi ir susiliejo į animaciją. Mačiau, kaip vaikštinėja ir šoka elniai. Mane tai sužavėjo. Aš ir pats savo kūryboje daug kur naudojau šį animavimo principą ir iki šiol bandau jį įtvirtinti.

2012 metais buvau pakviestas nuvykti į Malaiziją iliustruoti vaikiškos knygelės. Tuo metu Malaizijoje, Panange, mano draugas Ernest Zacharevič buvo užkūręs gatvės meno karštinę, pirmasis ėmė piešti ant pastatų, suorganizavo gatvės meno festivalį. Aš taip pat prisijungiau prie jo ir kitų menininkų.

Šitie įvykiai inspiravo ir davė man paskatą kurti gatvės meną.


Ar bijote aukščio?

Pamenu juokingą situaciją, išplaukė toks vaikystės prisiminimas. Man 6 metai. Gyvenu pas senelį su močiute Ukrainoje. Močiutė visai dienai išvažiavo į darbą, turėjo grįžti tik labai vėlai. Senelis raktus pamiršo namie, o durys užsitrenkė, negalime patekti į vidų. Močiutė griežta, tikrai būtų „davusi velnių“ seneliui, be to, nesmagu visą dieną leisti lauke. Tad senelis nusprendė, kad aš, būdamas 6 metų, turėčiau vamzdžiais užlipti į antrą aukštą, įlipti pro balkoną ir atrakinti duris. Labai bijojau aukščio vaikystėje. Lipau, verkiau, bet duris atrakinau. Dabar sunku įsivaizduoti, negalėčiau tikrai savo vaiko taip pasiųsti. Bet aukščio baimė dingo. Dabar drąsiai kylu specialia technika į viršų piešti ant pastatų.


Su kokiomis visuomenės reakcijomis tenka susidurti, kai miesto erdves papuošia nauji jūsų kūriniai? Ar sunku atlaikyti žmonių pasipriešinimą, neigiamas reakcijas, jei tokių pasitaiko?

Nupiešus matomesnį kūrinį, kone visada kyla neigiamų reakcijų. Tai normalu, bet nemalonu. Būna, sulaukiu ir įvairiausių grasinimų. Tačiau aš noriu kurti naują istoriją, todėl stengiuosi atsilaikyti. Paprastai negatyvą pakeičia pozityvas, pagyros, žmonės pripranta, susigyvena su kūriniu. Pavyzdžiui, Kražiuose pieštas piešinys tapo lankytinu objektu, kuris buvo įtrauktu į turistinį maršrutą, lankstinukus. Ir žmonės džiaugiasi, dalinasi žinia. Va taip istorija ir kuriama!

 

Kalbino ir fotografavo Rasa Ungurė.

Naujienų kategorijos

Žymos