EN

Pedagoginė praktika Gruzijoje:reikia tik pasitikėti savimi ir pabandyti!

2015-04-03

Paskutinioji pedagoginė savarankiška praktika tarsi savaime įpareigoja – turėsi viską atlikti savarankiškai ir tai paskutinioji tavo galimybė mokykloje darbuotis ne kaip darbuotojui, o kaip jaunam žmogui, kuris yra priimtas į bendruomenę ir semtis kuo daugiau patirties, kurią panaudos ateityje. Kasmet pedagogines praktikas stengiausi atlikti kuo įvairesnėse mokyklose, jog turėčiau įvairiapusiškesnės patirties ir išbandyčiau save skirtingose aplinkybėse. Pirmoji stebėtojo praktika buvo atlikta Vilniaus Lazdynų vidurinėje mokykloje, kurioje mokiniai mokėsi valstybinės, o ne gimtosios lietuvių kalbos, tad nuo pat pradžių susidūriau su lietuvių kalbos mokymu kitakalbiams, vėliau sekė praktika su mažesniaisiais mokinukais, kurių dauguma taip pat pertraukų metu laisviau mintis reiškė rusų ar lenkų kalba, trečiajame kurse nusprendžiau išbandyti save Vilniau „Židinio“ suaugusiųjų gimnazijoje. Tai buvo dar vienas žingsnis, kuris išmokė dirbti su panašaus ar gerokai vyresnio amžiaus už mane žmonėmis bei taip pat turėjau galimybę mokyti ir klausos negalią turinčius moksleivius.                                                                    

Po šios praktikos maniau, jog nieko originalesnio nebesugalvosiu. Tačiau… Lituanistikos fakulteto prof. Vidas Kavaliauskas, žmogus, kuriam būsiu dėkinga visą gyvenimą už suteiktas galimybes ir palaikymą, papasakojo apie savo jėgomis ir pastangomis įkurtą Gruzijos technikos universiteto Lietuvių kalbos ir kultūros centrą, kuris sėkmingai veikia jau trečiuosius metus, apie tai, jog ten atlikti praktiką būtų suteiktos visos galimybės: Centre LR Švietimo ir mokslo ministerijos dovanota techninė vaizdo ir garso įranga, Gruzijos technikos universiteto pagalba puikiai įrengta auditorija, daugybė mecenatų dovanotų knygų, albumų, paveikslų, lietuviškos atributikos atgabentos pačio profesoriaus bei visų keliaujančiųjų į Gruziją dėka. O nuostabiausiais dalykas – puikūs Lietuvių kalbos ir kultūros centro studentai, kurie yra labai motyvuoti išmokti lietuvių kalbą ir susipažinti su Lietuvos kultūra, tradicijomis. Tad pasitaikius puikiai progai – Švietimo mainų paramos fondui paskelbus konkursą lituanistinėms praktikoms užsienio lituanistinėse mokyklose ir centruose atlikti, net akimirką nesuabejojau – keliausiu į Gruziją. Užpildžius visus dokumentus ir laimėjus vietą konkurse beprotiškai džiaugiausi, jog išpildysiu savo svajonę, už kurios išsipildymą esu nuoširdžiai dėkinga Švietimo mainų paramos fondui.                     

  Pedagoginę praktiką atlikau du mėnesius ir iki šiol nešiojuosi širdyje tik geriausius prisiminimus apie nuostabią kalnuotą šalį, sostinę Tbilisį, nuoširdžius, mielus žmones, labai gražią kalbą, kurios pavyko šiek tiek pramokti ir pažinti labai išskirtinį, mielą raštą. Atlikti pedagoginę praktiką sekėsi tikrai puikiai, turėjau galimybę tobulinti ir savo profesines, dalykines žinias dėstydama studentams, kurie yra panašaus amžiaus kaip ir aš pati, užsienio kalbomis (daugiausia rusų ir anglų). Prisipažinsiu, jog kalbėti rusų kalba turėjau nemažą kompleksą, tačiau jau po kelių dienų laisvai susikalbėjau su studentais, nes jie nuolatos skatindavo nebijoti klysti ir bandyti kalbėti. Taip pat užsiėmiau ir papildoma veikla: padėjau studentams ruošti spektaklį, kurį Lietuvoje pristatys jau gegužės mėnesį Anykščiuose vyksiančiame tarptautiniame teatrų festivalyje, su studentais organizavau Vasario 16-osios minėjimą, padėjome Tarptautinėje studijų mugėje „Expo Georgia“ Study in Lithuania stende atstovauti Lietuvos aukštąsias mokyklas, organizavome lietuviškų filmų peržiūras bei kitas su Lietuvos kultūra susijusias veiklas.                                                      

  Prie Gruzijos pažinimo daugiausia prisidėjo studentai, kurie noriai pasakojo apie savo šalies istoriją, kultūrą, tradicijas. Nuostabu tai, jog nuoširdžiai mokė ir mane, kaip elgtis tam tikrose situacijose, paaiškindavo, kodėl ir iš kur kilo tam tikros tradicijos, supažindino su begalinėmis kulinarijos paslaptimis, pasakojo apie vyno kultūrą ir jos reikšmę gruzinų tautai. Labiausiai įstrigę dalykai – meilė Dievui ir Tėvynei, artimas ir stiprus tarpusavio bendruomeniškumo jausmas, vaišingumas ir meilė lietuvių tautai. Itin sunkiai sekėsi priprasti prie kitokio gruziniško gyvenimo tempo, kuriame gana įprasta vėluoti, ar darbus atidėti rytdienai, paskutinei minutei. Tačiau viską atpirkdavo nuoširdžios šypsenos bet kurio sutiktojo veide, kai jis sužinodavo, jog esu iš Lietuvos. Džiaugiuosi, jog ir jauniausiosios kartos yra išlaikę Lietuvos ir Gruzijos nepaaiškinamą tarpusavio palaikymo ir draugiškumo ryšį.                                                                      

Išbandžiusi šią galimybę pajutau, jog noriu dar ir dar, pamatyti, pažinti ir suprasti kitas kultūras, kalbas, tradicijas. Kiekvienam abejojančiam patarsiu tik vieną – nebijoti, nes nepabandžius, niekuomet nesužinosi, ar buvo verta. Dar nesutikau nei vieno pažįstamo ar draugo, kuris grįžęs iš mainų programų, praktikos ar studijų užsienyje pasakytų, jog buvo neverta. Tad reikia tik pasitikėti savimi ir pabandyti.                        

Brigita Meškonytė

Lietuvos Edukologijos universiteto studentė                                            

Naujienų kategorijos

Žymos